Joom!Fish config error: Default language is inactive!
 
Please check configuration, try to use first active language


Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/ussb/domains/skaistgiriobendruomene.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/ussb/domains/skaistgiriobendruomene.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 316

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/ussb/domains/skaistgiriobendruomene.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/ussb/domains/skaistgiriobendruomene.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 317

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/ussb/domains/skaistgiriobendruomene.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/ussb/domains/skaistgiriobendruomene.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 318
 Apie Skaistgirio miestelio bendruomenę
Data:2017 12 13

Apie Skaistgirio miestelio bendruomenę

 

Skaistgirio miestelio bendruomenė (asociacija) įregistruota Juridinių asmenų registre 2008 metais sausio 11d. Tai visuomeninė, nepelno siekianti organizacija, kuri atstovauja savo narių interesus, veiklą vykdo pagal bendruomenės įstatus, narių labui ir gerovei. Šiemet bendruomenė jungia 114 narių. Bendruomenė įsikūrusi pačiame miestelio centre, buvusiame seniūnijos dviejų aukštų pastate. Patalpas (214,78kv.m.) naudojamos pagal panaudos sutartį su Joniškio rajono savivaldybe, dešimčiai metų.

Bendruomenės pirmas steigiamasis susirinkimas įvyko 2007 metų birželio mėn. 1 d. Steigėjų drupę sudarė: Angelė Pikienė, Vida Urbonienė, Vida Norkuvienė, Reda Pečkuvienė, Romualda Brigyta Drigotienė, Danutė Ralienė, Jurgis Vladas Radvilas ir pati bendruomenės steigimo iniciatorė, Skaistgirio seniūnė Virginija Kaikarienė. Steigiamajame susirinkime buvo numatyti asociacijos tikslai:

  1. Vienyti Skaistgirio miestelio gyventojus ir iš jo kilusius žmones.
  2. Skatinti ir organizuoti gyventojus pagal galimybes patiems tvarkyti savo gyvenamąją aplinką.
  3. Svarstyti ir dalyvauti praktiškai sprendžiant miestelio komunalines ir viešosios tvarkos problemas.
  4. Spręsti socialiai pažeistų šeimų ir asmenų, ypač vaikų problemas.
  5. Organizuoti kultūros, sporto ir sveikatingumo renginius, bendras šventes, bei kitokius  bendrus pasibūvimo renginius.
  6. Propaguoti sveikos gyvensenos dorovines, neatsisžvelgiant į amžių, lytį ar religinius įsitikinimus.
  7. Telkti gyventojus gamtosauginei veiklai, sanitarinei kultūrai kelti.
  8. Puoselėti miestelio bendruomenės tradicijas, remti kraštotirinę veiklą.
  9. Atstovauti ir ginti Skaistgirio miestelio gyventojų ir iš jo kilusių žmonių bendrus interesus.
  10. Rengti projektus ir programas finansinei ir kitokiai paramai gauti.
  11. Teikti pasiūlymus ir reikalavimus Seniūnijai ir Savivaldybei.

Bendruomės pirmąjame steigiamąjame susirinkime dalyvavo 42 miestelio gyventojai, kurie pareiškė norą tapti miestelio bendruomenės nariais. Per tris bendruomenės veiklos metus narių skaičius išaugo iki 114 narių.

 


 

Projekto vykdyme pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Techninė pagalba“ veiklos sritį „Nacionalinis kaimo tinklas“ projekto „Kaimų atnaujinimo ir plėtros priemonių įgyvendinimo patirtis“, paramos Nr. 4NT-KS-11-1-0027-PR001 įgyvendinimo. Atliekant mokėjimo prašymo  vertinimą Nr.4NT-KS-11-1-0027-MP002  pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos krypties "Techninė pagalba“ veiklos srities  ,,Nacionalinis kaimo tinklas“ pateikiame ataskaitą.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas susipažinimui su priemonės „Kaimų atnaujinimas ir plėtra“ įgyvendinimo, taikant LEADER metodą, pasidalinta gerąja patirtimi. Susipažinta su praktiniais projektų rezultatais, projektų įgyvendinimo problemomis, apžvelgiama esama šalių teisinė bazė, kuri siejama su priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ įgyvendinimu. Diskutuota apie vietos veiklos grupių, kaimo bendruomenių, kaimiškųjų nevyriausybinių organizacijų, kaimo verslininkų, nacionalinės ir vietos valdžios institucijų bendradarbiavimą įgyvendinant šią priemonę.  Vyko aktyvios diskusijos ir patirties pasidalijimo projektų rengimo ir finansavimo bei ko-finansavimo klausimais.

Susipažinta su Čekijos, Austrijos bei Vengrijos patirtimi įgyvendinant priemones, susijusias su kaimų atnaujinimu ir plėtra,aplankant vietoves, kaimus, kuriuose buvo įgyvendinti kaimo atnaujinimo ir plėtros projektai, finansuoti iš ES ar kitų finansavimo šaltinių, vyko susitikimai su kaimų atnaujinimo projektų rengėjais ir įgyvendintojais, Čekijos, Austrijos ir Vengrijos bendruomenių bei vietos veiklos grupių ir kitų, su LEADER metodo įgyvendinimu susijusių institucijų, atstovais.

Vizito tikslas – dalyvauti tarptautiniame renginyje „Europos LEADER ir kaimo plėtros dienos Vengrijoje“, 3-iojoje Vengrijos kaimo tinklo parodoje, bei konferencijoje Europos  bendruomenių ir vietos veiklos grupių tarptautinio bendradarbiavimo klausimais Kozard mieste, kuriame yra galimybė dalyvauti ir Lietuvos VVG, turėti savo produktų stendą. Pagal bendruomenės poreikį galimas tarptautinių ryšių užmezgimas, dalyvavimas tarptautinių projektų idėjų mugėje. Dalykiniai susitikimai su Čekijos, Austrijos bei Vengrijos bendruomenių ir vietos veiklos grupių atstovų prezentacijose, susitikimai baigdavosi diskusijomis.

Tarptautinio seminaro dalyviams buvo išduoti kvalifikacijos kėlimo pažymėjimai.

Bendruomenės pirmininkės informacija


VYKDO PROJEKTINĘ VEIKLĄ:

“KĄ IŠMOKSI, ANT KUPROS NENEŠIOSI“- tokį skambų ir ryžtingą pavadinimą teko duoti mūsų projektui, turbūt todėl, kad dar pati atsimenu tuos laikus, kai močiutės vis ragindavo imtis kokio nors amato, kad tik vėjais nenueitum...

Turbūt todėl, ankstyvą rugsėjo 30 d. rytą Skaistgirio miestalio bendruomenės jaunimas susidomėję tradiciniu ir netradiciniu lino pluošto panaudojimu buityje  vyko į I teminį susitikimą su tautodailininke, meno kūrėja Nijole Adamoniene, kuris prasidėjo Kavoliškio kaimo bendruomenėje, vėliau persikėlėme į Rokiškį vaikų darželį- lopšelį „ Linelis“. Mus pasitiko pati darželio direktorė Aldona Jakšienė ir puikus darbuotojų kolektyvas, tame tarpe ir Nijolė Adamonienė, bei trankus darželinukų kapelos ansamblis. Moterys atviravo, kad nelengvas tas lino kelias, bet bendrų idėjų vedinos ir darbščios moterys pasiekė neįtikėtinų rezultatų. Pati direktorė pabijojusi nueiti „į lankas“ kuo skubiausiai pristatė Nijolės Adomonienės sukurtą lino kolekciją „Lino simfonija“.

Mes negalėjome atgauti žado, kai į mus ėmė žygiuoti kolekcijos pristatytojai, 3-4 metų darželinukai, pavadinti skambiu pavadinimu „Boružiukai“. Ėjo vienas po kito, vis gražesni ir drąsesni... Nustebino aplinkos nuoširdumas, tyras jausmas, kai kartu vaikų drąsa ir auklėtoja, šalia vaikų atrodanti tokia susigėdusi... Tą nuostabą nutraukė kažkas iš mūsų,- tai ką mes taip ir sėdėsim išsižioję, tai paplokim. Tada jau visi plojom be perstojo. Nepatikėjau, kad kai kurios moterys verkė iš džiausgsmo, o jaunosios kratė galvas- „tai neįmanoma, kaip faina, kaip miela...“ Paskutinę „Metų kolekcijos dalį sutikome plodami  atsistoję. Tai buvo geras pavyzdys jaunimui, kad galima suskurti tokias puikias kolekcijas panaudojant naturalų lino pluoštą ir augmeniją.

Visas emocijas apramino Nijolė ir Aldona. Toliau vyko diskusijos, apie taip tobulai sukurtą meno rūšį. Susitikimo tikslas daug sužinoti ir pasimokyti. Mūsų didelę grupę parskyrė pusiau ir labiausiai nusiteikę kibo prie darbų. Kitai grupei asistavo pati Aldona, kaip solidi gidė pasipuošusi lininiais rūbais, vedžiojo po darželio patalpas. Buvo neįtikėtina, kad taip galima sukurti, bet akivaizdu. Pirmiausia parodė ugdymo patalpas, kuriose, kaip tik įmanoma panaudotos naturalios medžiagos: medis, linas, popierius, akmenys, augalai. Pačios moterys darančios kompozicijas, puošiančios aplinką, kurios negalima nupasakoti, reikia pamatyti. Štai pasukame į valgyklėlę, vaikai sėdi už medinių staliukų, o stogelis virš jų primena lauko pavėsinę. Palinkėję gero apetito sugužame, į taip vadinamą sandėliuką- kaupynę. Nepatikėsit ten tiek daug visko, bet viskas tvarkingai sudėta, supilta, surišta, sukabinta. Jau pradėti kūriniai ir belaukiantys paskutiniojo prisilietimo. Tiktai turint tokį turtingą žaliavom sandėlį galima suskurti tokius puikius šedevrus. Nepajutome, kaip skuoste praskuodė laikas ir mūs jau laukia Nijolė.

Dirbtuvėlės, kur darželio vaikai vykdo edukacines programėles. Nijolė atvirauja, kad vaikai noriai sėda prie darbų, aišku, patys pasiruošia ir medžiagas. Kartu į procesą įtraukdami savo brolius, seseris, tevelius ir senelius. Procesas virtęs šeimų tradicija. Lektorė papasakoja apie savo darbų pražią, matomus pasiekimus ir vizijas. Kadangi medžiagos ir pavyzdžiai jau paruošti ant stalų, tautodailininkės rankos mikliai parodo, kaip sukuriamas lino žiedo žiedlapis, dar paaiškina ir schemoje. Atrodo, kad aiškiau ir nebūna, bet tuoj pat suvoki, kad tam reikia įgūdžių.

Sekantis darbas- lino saulučių gamyba. Nijolė jau viena nebespėja, jai talkina jos kolegės. Joms svarbu, kad taisyklingai būtų atlikti visi veiksmai, kad tas pirmas gaminys nenuviltų. Puiku, turim ir saulių... Dar pats sudėtingiausias ir atsakingiausias momentas lino indų gamyba. Net gražu žiūrėti visos jaunos panelės tarp jų ir berniukai, įdėmiai klauso Nijolės pasakojimo, veiksmų sekos. Puiku, jau po gero pusvalandžio išryškėja kavos puoduko tikslūs kontūrai, ąselė, sausaininė, sriubos lėkštė, dar vėliau šampano taurė...

Atrodo, taip paprasta, bet kartu ir neįtikėtina, neslepia nuostabos jaunimas. Tačiau, viskas kas gera greit baigiasi, metas atsisveikinti. Nijolė ir Aldona surengė diskusijų lietų, panelės juokavo, kad savo vaikus ves tik į darželį „Linelis“, o kodėl? jau sakiau, kad čia reikia pabūti, nupasakot neįmanoma. Atsisveikinant mergaitės pravirkdė direktorę Aldoną ir tautodailininkę Nijolę, nuoširdžiai padėkojusios už suteiktą tokią galimybę, pajusti šilumą, grožį, meilę ir atsidavimą tokiam kilniam tikslui- vaikų auklėjimui. Braukdamos ašaras moterys buvo be galo nustebusios, kad joms dirbančioms 30 metų ko gero taip dar niekas nėra padėkojęs.

Vakarop grįždami dar kart staptelėjome Kavoliškyje, kur mūsų laukė džiaugsmingai nusiteikę amatininkai. Išdėstę savo darbus, kurie vienas už kitą dailesni ir išradingesni. Maloniai pasakojo apie savo amatus. Ypač  dideli įspūdį paliko Povilo Siniausko nupintos iš karnų puodinėlės, tai vienas iš seniausių lietuvių kaimo gyventojų amatų. Jaunimas noriai ėmėsi pabandyti savo rankomis. O kur dar vilnos vėlimo, nėrimo, mezgimo menas...

Lino siūlas, jai dar susuktas iš daugelio gijelių- neįtikėtinai tvirtas. Tad išsiskyrėme su gera nuotaika ir viltim, kad kitąmet vėl susitiksim, taip įprasmindami dar 2010 metais pasirašytą bendradarbiavimo sutartį, kartu aplankydami „Linelio“ bei Kavoliškio kaimo bendruomenes.

jaunieji vertintojai


“KĄ IŠMOKSI, ANT KUPROS NENEŠIOSI“( II dalis) spalio 14-15 d.

Susitikimas su tautodailininku Algirdu Juškevičiumi, kuris save pristatė taip: „Mano vykdomuose tradicinių amatų teminiuose susitikimuose dalyviai pajunta, kokia patraukli, kūrybinga, saugi, ekologiška ir sėkminga yra tradicinė medžio drožyba. Kai dirbama tikslingai: žinant drožybos būdus, saugumo technikos reikalavimus, su aštriais įrankiais ir subrandinta idėja,-  tai išties paprasta. Jeigu dirbant kyla malonios emocijos, tada tai jau nebe darbas, o kūryba. Šiuo atveju tinka Tomo Sojerio panaudotas principas darbą ir visą veiklą pristatyti kitu, kur kas patrauklesniu aspektu. Turiu sukaupęs daug patirties bendraujant ir vykdant kultūrinį švietimą , kitas  įvairias veiklas. Turiu sertifikuotus drožinius pagal klasifikatorių: sakralinė skulptūra, Užgavėnių kaukės, šaukštai, samčiai, kaušai, geldos, švilpynės ir mediniai žaislai. Šie sertifikuoti drožiniai būtų naudojami teminiame susitikime, kaip pavyzdžiai.“ Taip nuskambėjo pasiūlymas, kuris sudomino ir pakvietė kelionėn.

Kelionė ilga, bet neprailgo. Ties Varėnos miesto riba mus pasitiko pats Algirdas Juškevičius. Netrukus įsitikinome, kad drožėjas, turintis 30 metų patirties šioje srityje, kalbėjo tiesą. Tvirtos rankos medžio gabalėlį raikė, kaip duoną. Mūsų nuostabai, po akimirkos jau ant delno pūpsojo „tikras“ dzūkiškas baravykas. Susitikimo dalyviams buvo paruošta medienos ir įrankių, tad norintys išbandyti savo jėgas, galėjo pradėti kūrybos procesą. Ir kiek daug baravykų parsivežėm namo, turbūt pilną pintinę. Sekantis drožybos žingsnis- ramunės žiedas, naudojant lazdyno medieną. Aštraus peilio raikomas lazdynas, vis labiau panašėjo į ramunės žiedą. Mūsų Arvydas susikaupęs darbavosi, nes turėjo kilnų tikslą, gėlelę padovanoti savo mylimąjai. Moterys ir merginos nenusileido, jos vienas po kito drožė žiedlapius, tačiau jie krito.

- Ėch, myli, nemyli, myli, nemyli,- net kažkas juokavo.

Na atėjo ir linksmybių metas. Algirdas pademonstravo senovės žaislų kolekciją: bruzgutį, malūnėlį, švilpynes, gaudykles. Patys dalyviai pasiruošė detales ir jau netrukus dirbtuvės ūžė nuo bruzgučių, skraidė malūnėliai,.. Dar atskleidė, keletą idėjų, kurias galima pristatyti mūgėse arba tiesiog pasidaryti patiems naudoti buityje: įvairios pakabos, žvakidės, šaukštai, kaušai, smilkalai.

Mažutė gelda, bet pats įdomumas, kokie įrankiai yra naudojami skobiant geldos vidų, tame tarpe šaukštų, kaušų. Įtvėrus storesnę lentą, pasižymėjus konturus pradedamas darbas kaltu. Paskui pagelbsti keistas lenktas skobtas, kuris dailiai gremžia medį. Informacija duota, prie geldos gamybos įsitaiso Irenijus. Dar pats juokauvo prieš kelias minutes, kad nesamonė, jis niekad tokios nepadarytų. Padarė.  Jaunasis ūkininkas išdidžiai pozavo su savo gaminiu juokaudamas, kad dabar tai turės iš ko cepelinus valgyti.

Nebuvo nei vieno, kuris būtų nesusigundęs pakirbint medžio. Labiausiai sudomino sakralinė skulptūra, kurią pristatydamas pasakojimais apipynė pats meistras. Skulptūrėlės šiltos ir dailios. Meistras paėmęs medžio pliauską aiškino, kaip reikia proporcingai paskirstyti. Taip daromos užgavėnių kaukės, rūpintojėlių veidai. Kai meistras sumanus, netruko parodyti ir paties rūpintojėlio „gimimą“.

Susitikimai su Marcinkonių kaimo bendruomenės istorijos pradu, amatais. Miškų apsuptyje įsikūrusi gyvenvietė turtinga ne tik gamtos duodamomis gėrybėmis, kraštovaizdžiais, tačiau ir giliu senovės kultūriniu etniniu paveldu. Na, o pamatyti kokius įrankius ir daiktus vietiniai gyventojai seniau naudodavo ūkyje ir buityje, smalsuoliai kviečiami į Marcinkonių etnografinio muziejaus sodybą. Jos kluone ir senovinėje pirkioje apstu įvairių senovę menančių daiktų. Algirdas Juškevičius stveria, bet kurį , kad pademonstruotų jo praeitį. Pasakoja, kam buvo naudojami įrankiai: skliutas, vedega ir.t.t. Buvo suteikta galimybė „pamojuoti“ senoviniais įrankiais, tašyti rąstus namo statybai, ar net luoto gamybai. Patiems stropiausiems Artūrui ir Milvydui išduoti pažymėjimai, kurie liūdyja gebėjimą atlikti veiksmus išklausius trumpuosius tradicinės stalystės ir dailidystės kursus, atlikus praktikas.

Įdomus susitikimas su Musteikos kaimo senųjų amatų puoselėtoju  Romu Norkūnu. Aplankėme Dzūkijos nacionaliniame parke esantį, saugomas senovinio bitininkavimo tradicijas. Penkerius metus veikiantį bitininkystės muziejų, senovinių kelminių avilių bityną ir drevinės bitininkystės pažintinį taką. Romas pademonstravo kaip su titnago ir skiltuvo pagalba greitai galima užkurti dūminę, virvių pagalba įlipti į pušį, medaus kopinėjimą. Jaunimui buvo idomu pabandyti patiems kopti į medį prie medaus.

Marcinkonių kaimo vidury stovintis niekuo neišsiskiriantis namelis saugo Juzės Grigienės  audimo turtus. Senučiukė žvali pasitinka atvykėlius, kviečia vidun, kur pilni namai įvairiausių audinių raštų. Jie sukloti ir paruošti grožėtis. Moterys vertė lovatieses, takus, staltieses. Viena po kito, bet vis gražesni ir nei vieno tokio pat. Moteris pasigodojo, kad jos amato neperėmė, nei viena mergina iš giminės, dar bandė mokyt kaimo jaunas paneles, bet jos nesusidorojo su amatininkės užduotimis.

Šiltas susitikimas įvyko su Rūta Sakaliene jos pačios sodyboje, kur vos parvėrus duris persipina etnografinių valgių kvapų įvairovė: ant stalo ką tik iškepta naminė duona, grikinė „babka“, bandos su grybais, gūdukų (grybų) sriuba. Mums beragaujant pati Rūtelė uždainavo. Sugraudino. Pravirkom. Tada Rūtelė pajuokavo, kad galima dainą ir baigti, nes kulminacija jau pasiekta. Visus pakvietė į savo „slėptuvę“, kurios lubos, sienos ir grindys nukabinėtos ir nuklotos įvairiais rankdarbiais. Pati Rūta pina iš šiaudų paukštelius, margina kiaušinius, siūva šilų dzūkų tautinius drabužius.

Aplankėme Zervynas. Etnografinis gatvinis kaimas Varėnos rajone, Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje abipus Ūlos upės. Respublikinės reikšmės architektūros paminklas, turintis 48 sodybas, kurių 8 paskelbtos etnografinėmis. Kaime stovintys kryžiai, turintys savo istorinę prasmę.

Esame be galo dėkingi Algirdui Juškevičiui ir Marcinkonių kaimo amatininkams, papročių ir tradicijų puoselėtojams, atskleidusiems savo amatų subtilybes. Prasminga ir gražu. Pasirašyta bendradarbiavimo sutartis su Marcinkonių kaimo bendruomene įpareigoja, kad tas ryšys nebūtų trumpalaikis. Bendraujant su Rima Avižieniene atradome bendrų siekių ir tikslų, tad išsiskyrėme iki kito karto.

Skaistgirio miestelio bendruomenės pirmininkė, projekto vykdytoja R. Pečkuvienė